teisdarys

teisdarỹs (neol.) sm. (3^a) Rtr, NdŽ, KŽ, (3^b) Snt (nj.), teĩsdaris (1) KŽ; M, L, Rtr, Blv teisėjas: Teisdarys liepė prie savęs rytą anksti susieiti Slm. Jis (karalius) išgirdo, kad yra tam ir tam mieste labai teisingas teisdarys, kad jis, sako, išsyk sužino, katras kaltas LTsIV122. Rinktiniai tegul… renka iš gerųjų, teisingųjų teisdarius TS1898,9. Teisdariai pradėjo ieškoti piktadėjo Tat. Būdama teisdariu, ar įstengtų moterė nuteisti merginą motiną, nužudžiusią savo kūdikį? Pt. Žynys pasidarė teisdariu tarp žmonių S.Dauk. Teisdariais, arba sūdėmis, buvo M.Valanč. | prk.: Tas balsas jo viduj atsiliepė – tai baisus teisdarys, nepaperkamas, nenumaldomas LzP.